Mato 22

₁Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: ₂„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves. ₃Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. ₄Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ ₅Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, ₆o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. ₇Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. ₈Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. ₉Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. ₁₀Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. ₁₁Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. ₁₂Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. ₁₃Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. ₁₄Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.

₁₅Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. ₁₆Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. ₁₇Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ ₁₈Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? ₁₉Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. ₂₀Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ ₂₁Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. ₂₂Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.

₂₃Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: ₂₄„Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. ₂₅Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. ₂₆Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. ₂₇Visų paskiausiai numirė ta moteris. ₂₈Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“. ₂₉Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. ₃₀Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. ₃₁O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: ₃₂Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ ₃₃Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.

₃₄Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ₃₅ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: ₃₆„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ ₃₇Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. ₃₈Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. ₃₉Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. ₄₀Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.

₄₁Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: ₄₂„Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“. ₄₃Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:

₄₅Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“ ₄₆Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.